Pasirinkta įstaigos darbo kryptis yra humanistinio ugdymo modelį atitinkanti R. Šteinerio (Valdorfo) pedagogika, kuri remiasi nuoseklia filosofija - antroposofija.
Ši filosofija akcentuoja tris žmogaus sielos veiklos rūšis - mąstymą, jausmus, valią.
Kiekviena šių sričių reikalauja ypatingo dėmesio skirtingais vaiko vystymosi etapais. Tai - detali amžiaus tarpsnių teorija, teigianti, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir nagrinėjanti vaikystės amžiaus tarpsnių sąsajas su suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiais.
Valdorfo pedagogikos metodai remiasi giliu vaikystės amžiaus tarpsnių suvokimu bei nuodugniu kiekvieno pedagogo vaikų stebėjimu, empiriniais tyrimais, jų analize ir asmenine patirtimi. R. Šteinerio koncepcijoje galime surasti sąlyčio taškų su psichoanalitine asmenybės teorija, pavyzdžiui, traktuojant žaidimą, kaip terapiją, kaip harmonizuojančią veiklą: žaisdamas, vaikas įgyja emocinio atsparumo ir tampa psichologiškai brandesnis.
Didelė ugdomoji bei terapinė reikšmė skiriama pasakų klausymuisi. Tiek Valdorfo pedagogikos, tiek ir psichoanalizės teorijos aiškina pasakų simboliką ne materialistiškai ir ne kaip užkoduotą istorinė tikrovė, o daugiau psichologiniu aspektu, kaip žmogaus vidinių procesų atspindžius (Ester,1992; Mayer,1995). R. Šteinerio Valdorfo pedagogikos koncepcijoje galima įžvelgti ir laisvąjį ugdymą inspiravusio J.J.Rousseau idėjų atgarsių: dėmesys vaiko vystymuisi, jo pakopoms; vaiko autonomijos pripažinimas; jo prigimties sureikšminimas.
Valdorfo koncepcija iš dalies artima ir šiuolaikinei pragmatizmo (J.Dewey) koncepcijai: ugdoma per veiklą; labiau orientuojamasi į procesą, o ne į rezultatą; linkstama į plataus masto, nespecializuotą ugdymą; į mokymąsi eksperimentuojant ir atrandant (Ozmon, Craver, 1996).
Šiuo požiūriu Valdorfo pedagogika vertinama kaip laisvojo ugdymo paradigmai priklausanti kryptis. Savo ruožtu, būdama sistemiška ir holistinė, sureikšminanti pedagogo svarbą ugdyme, Valdorfo koncepcija kai kurių mokslininkų priskiriama klasikinės ugdymo paradigmos idealistinei koncepcijai, inspiruotai Sokrato ir Platono idėjų (Bitinas, 2000).